Mėgindama suprojektuoti daugiabutį namą, klausiau savęs, kur ir kaip norėčiau gyventi, kapsčiausi po laiko iškraipytus erdvės pojūčio prisiminimus, bet susidurdavau su naiviu praeities idealizavimu, kai net tamsūs ir siauri darželio koridoriai ėmė asocijuotis su šiltos daržovių košės kvapu.
Prisiminiau rajoninę vaikų polikliniką, su keistais piramidiniais stoglangiais, stiklinę patalpą laukiamojo viduryje, vaikams vystyti ir faktą, kad laukti eilės pas gydytoją antrame aukšte smagiau nei pirmame, nes ten yra langas į gatvę ir daug šviesiau. Svarbu, kur žmogus gydomas.
Dar prisiminiau mėgstamą baldų parduotuvę, su šiurkštaus tinko sienomis bei lankytojų nugludintu mediniu laiptų turėklu, kur per antro aukšto balkoną galėjai matyti visą ekspoziciją ir žmones.
Na, o gyvenant blokiniame daugiabutyje, nuėjus į svečius, būdavo keistai netikėta pamatyti, kad butas lygiai toks kaip tavo. Visgi žiūrint į blokuotas dėžes iš už miesto, naktį, apimdavo jausmas, kad tai yra juoda tiršta masė su šviečiančiomis angomis, kur visi žiūri tą pačią tv programą ir visi langai choru mirksi, atkartodami žydrojo ekrano melodiją.
Taigi, klausimas, kaip turėtume, norėtume, galėtume gynenti?